Tęsiame ciklą, pasakojantį apie Teofiliaus Matulionio gyvenimo kelią. Buvusio Kaišiadorių vyskupo, kankinio beatifikacija vyks Vilniuje birželio 25 d. Istorinėje Oršoje Oršoje, Dniepro ir Oršicos upių santakoje, nuo XIV a. pabaigos iki XVII a. vidurio stovėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mūrinė pilis. 1514 m. Oršos apylinkėse vykęs pergalingas mūšis prieš Maskvą buvo vienas didžiausių Lietuvos karybos istorijoje.
Oršoje, per kurią vedė Vitebsko–Mogiliovo traktas, ėjo Smolensko–Brastos geležinkelio linija, buvo įsteigtas kalinių persiuntimo punktas. „Miestas sugriautas, o kalėjimas likęs. Kaliniai rusai juokavo, kad vokiečiai bendradarbiavo su bolševikais ir paliko kalėjimus bolševikų prašomi, kad rusai galėtų savus areštuoti ir turėtų kur juos patalpinti“, – šitaip apie Oršos kalėjimą rašė čia 1947 m. patekęs Vilniaus vyskupijos dvasininkas, buvęs Trakų mokytojų seminarijos kapelionas kun. Kazimieras Pukėnas, kaltintas, jog ragino bažnyčioje giedoti lietuvių tautinį himną, „kuris absoliučiai neturi nieko bendra su religija“. Atsiminimuose aprašęs žmonių tiesiog „prikimštą“ kamerą, pažymi: „Pro langą kalėjimo pasivaikščiojimo aikštėje atpažinau vyskupą Teofilį Matulionį.“ 1947 m. lapkričio 19 d. Vilniaus geležinkelio stotyje stovėjo kalinius vežantis specialus traukinys. Ilgoje kelionėje ir vyskupui T. Matulioniui teko „susipažinti“ su draugais vagimis, kurie su lydinčių kareivių pritarimu nuolat „kratydavo“ vagono bendrakeleivius, atiminėdami iš jų maistą ir geresnius daiktus. Viską kaip „nusikaltėlių grobį“, nenuskriausdami, aišku, ir savęs, atiduodavo kareiviams palydovams. „Traukinio palydovai, – vėliau pasakojo vysk. Teofilius, – kartkartėmis užsilipę ant vagono stogo dideliais mediniais kūjais daužydavo vagono stogą ir jo šonus, neva tikrindami, ar nedaroma kokių išsilaužimų pabėgti, nors iš tikrųjų norėdami vežamiems sudaryti siaubingą nuotaiką…“ Po ilgos ir varginančios kelionės vysk. T. Matulionis 1947 m. lapkričio 27 d. jau Oršos persiunčiamajame punkte žvilgsniu lydėjo vorele surikiuotus kalinius. Gal pažįstamą kunigą pamatys. Ar tik tas jaunas, blyškaus veido žmogus ne „kaišiadorensis“ bus? Vyskupas Teofilius atpažino Stirniuose ir Paparčiuose klebonavusį partizanų uolųjį nuodėmklausį kun. Kazimierą Pivariūną. 1936 m. gegužės 31d. Kaišiadoryse vyskupo J. Kuktos įšventintas kun. Pivariūnas buvo paskirtas į Žaslius. Jis, Šv. Jurgio bažnyčios vikaras, kun. Pivariūnas buvo pirmasis, kuriam parapijietis, iš Guronių kaimo kilęs šešiolikmetis jėzuitų gimnazijos mokinys Vincentas Sladkevičius (vėliau vyskupas tremtinys, kardinolas), patikėjo savo mintis apie kunigystę. „Mokykis gerai, kad Tėvynė ir tėvai susilauktų iš tavęs gero lietuvio ir sūnaus“, – iš Oršos skriejo vyskupo Teofiliaus trikampis laiškelis krikštasūniui, brolio Jeronimo sūnui. Jam rūpėjo, kaip auga dar visai nedidukė Jeronimo duktė Marytė, prašė atsiųsti jos nuotrauką ir klausė, ar nepamiršta pasimelsti už savo dėdę… Laimė, kad Oršos persiunčiamajame punkte buvo gera gydytoja: ji 1948 m. kovo 13 d. negalios apimtą vyskupą perkėlė į ligoninę, kur vienoje palatoje gydėsi kartu su kun. Mykolu Kuliavu. Oršos kalėjimo felčeris, sužinojęs, jog kan. Petras Rauda yra lietuvis ir dar kunigas, papasakojo, kad prieš kelerius metus čia buvęs vyskupas Matulionis. „Tai nepaprastas žmogus! – sakė jis. – Jį ne tik visi gerbė, bet ir jo klausė.“ Susitikimai Vladimiro kalėjime „…Nei medelio, nei žolelės, nei gyvos dvasios, išskyrus sargybą“, – rašydamas laišką prel. Juozapui Matulaičiui-Labukui atsiduso vyskupas Teofilius. 1948 m. balandžio 25 d. kartu su kitais buvo atvežtas į Vladimiro mieste esantį, dar Jekaterinos Didžiosios valdymo metais statytą ypatingojo režimo kalėjimą, kur buvo apie pustrečio tūkstančio kalinių. Tarp 40 lietuvių buvo septyni kunigai ir vienas, 1948 m. sausio 20 dieną, kaip įsakyta, „ypatingu konvojumi, atskiroje vagonėlio kameroje, griežtai izoliuotas nuo kitų areštuotųjų“ į Vladimiro kalėjimą buvo atvežtas arkivyskupas Mečislovas Reinys. Viltis nors iš toli jį pamatyti virsdavo gilia vyskupo Teofiliaus malda. Kaip paukščio plunksną pagavęs nors kokią nors bent viltimi švystelėjusią žinutę ir, norėdamas bičiulį pradžiuginti, siųsdavo ją toliau. Prel. J.Matulaičiui-Labukui laiške praneša: „Vyskupas Ramanauskas rašė, kad neseniai vienas konfratras sutikęs žmogų, kuris sakęs, jog 1950 m. Kazachstane invalidų namuose neva tai matęs Vincentą (vyskupą Borisevičių). Nors tai sunkiai patikima žinia, bet viskas galima. Būtų nepaprastai džiugu, jei Dievas būtų jį išsaugojęs…“ O kunigo marijono Viktoro Šauklio viltis Vladimiro kalėjimo kieme susitikti vysk. T. Matulionį išsipildė. Ekscelencija pažino 1933 m. įšventintą ir „Šaltinio“ redaktoriumi paskirtą kun. Viktorą, kuris apie jo lapkričio 22 d. viešnagę Marijampolėje rašė: „Po atviru žvaigždėtu nakties dangumi klaupiasi kankinio rankos laiminamos kminios…“ Ar tik ne kun. V. Šaulys MIC ir buvo tas pirmasis korespondentas, parengęs pokalbį su Lietuvon grįžusiu vyskupu T. Matulioniu? „Vienutėje buvo ir du nauji atvykėliai, kurie tapo mano draugais iki pat galo ar beveik iki pat galo. Vienas jų buvo lietuvis kunigas Janulaitis. Jis buvo 78 metų amžiaus, panašus, į Biblijos paveikslą; sakyčiau, panašus į Dievą. Antrasis buvo vyskupas Matulionis, Teofilius Matulionis iš Kaišiadorių, – rašė kartu kalėjęs anglų kariuomenės grandinis Frankas Kelly, 1954 m. išleidęs savo atsiminimų knygą. – Jis taip pat buvo labai senas. Tačiau abudu buvo nuostabūs žmonės. Jiedu buvo nuteisti aštuoneriems metams kalėjimo ir jau keletą metų buvo atsėdėję Vladimire. Atrodė, kad jiedviem ten nėra ateities. Jiedu buvo taikūs, kantrūs, labai malonūs. Ramu būti su jais. Iš jų vidaus dvelkė kažkokia ramybė, kuri buvo pagauli. Jiedu buvo ypatingai maloniai sutikti. Mat abu turėjo didokus ryšuliukus tabako ir nė vienas nerūkė.“ Kun. Pranciškus Janulaitis, 1946 m. gruodžio 19 d. suimtas kaip Žemaičių apygardos partizanų ryšininkas ir nuteistas 5 metams nelaisvės, dar Žemaičių kunigų seminarijoje įsitraukė į knygnešystę. Brolis Augustinas taip pat buvo knygnešys, teisininkas, sesuo Julija Janulaitytė-Biliūnienė-Matjošaitienė, gydytoja odontologė, visuomenininkė, buvo rašytojo Jono Biliūno žmona, sesuo Veronika Janulaitytė-Alseikienė – mokslininkė, gydytoja oftalmologė. Tuo metu, kai kun. T. Matulionis gyveno Už Nevos Vartų Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios statybos reikalais, jo bendraamžis kun. Pranciškus Janulaitis, nuo 1906 m. sausio tarnavęs Betygalos šv. Mikalojaus parapijoje, ėmėsi Pirmojo pasaulinio karo metais sudegusios medinės bažnyčios vietoje statyti naują. Tik kameros draugas vyskupas Teofilius galėjo įsivaizduoti, kokio masto buvo šitas darbas, kokį džiaugsmą parapijiečiams atnešė Betygaloje kun. Janulaičio įveistas didžiulį sodas, jo atidarytas knygynas, švietėjiška veikla. „Tie du seni kunigai labai gražiai įsiderino į vienutės gyvenimą, kalbėjo savo maldas rytais ir vakarais, bet niekam nekliudė, – rašė F. Kelly. –Kiekvienas mūsų ko nors mokėsi, o vyskupas man nurodė, kaip jį mokyti anglų kalbos. Jis mokė mane dirbti, skaityti ir nepasiduoti. Ir tikrai per tą laiką aš dariau pažangą rusų kalboje. Jau galėjau ginčytis rusiškai, kaip ir visi kiti.“ Vyskupas Teofilius kelerius metus iš eilės nesiskundė savo sveikata. Net kalėjimo gydytojai sakydavo kitiems: „Imkite iš jo pavyzdį! Matote, kaip jis gražiai atrodo! „Viename laiškų jis rašė: „Baigiu 80 metus, bet visoje pilnybėje nejaučiu jų sunkumo!“ Visur jis turėjo gerų draugų –geri buvo katalikai ir nekatalikai, tik vienas žydas bolševikas iš Prancūzijos buvo nepalankus. Italų kunigas, jėzuitas, buvęs karių kapelionas Alagiani, rašydamas apie Vladimiro kalėjime praleistus metus, paskleidė tokią žinią: „Vysk. T. Matulionį nuolat persekiojęs kitas kalinys žydas, visaip niekindavęs, net spjaudydavęs. Kartą prausykloje vyskupas, susitikęs tą žydą ir norėdamas nuo jo pasišalinti, ėjęs į kitą prausyklos galą, paslydęs ir trenkęs galvą į akmenines grindis. Miręs kalėjimo ligoninėje.“ Ir tai buvo netiesa. 1953 metų vasario 18-ąją, kai kalėti buvo likę vos metai, mirė kartu su vyskupu Teofiliumi vienoje kameroje buvęs Nepriklausomybės akto signataras, 1939 m. ministras pirmininkas kun. Vladas Mironas. Paskutiniąsias kunigo gyvenimo akimirkas aprašė Frankas Kelly: „Vanduo buvo šaltas, akmeninės grindys taip pat labai slidžios ir šaltos. Staiga kažkas smarkiai subildėjo: kunigas Mironas nugriuvo ant akmeninių grindų, ir kraujas tekėjo iš pramuštos galvos. Jis, matyt, paslydo ant slidžių grindų akmenų. Jis gulėjo ir nekalbėjo, bet mačiau, kad pažino mane. Man atrodo, kad Mironas mirė per minutę ar dvi.“ Baigdamas savo atsiminimų knygą, F. Kelly sako: „Jeigu ne tie metai Vladimire, aš niekad nebūčiau sutikęs tokių draugų kaip vyskupas Matulionis, kunigas Mironas, senas profesorius Klaubergas. Jie buvo mano draugai, vieninteliai tikri bei ištikimi draugai, kokius kada nors turėjau. Aš branginu jų atminimą. Jų dėka aš niekad nebebūsiu toks, koks buvau prieš patekdamas į kalėjimą.“ „Namo kelias užpustytas“ „Parodykime Dievui meilę tuo, kuo galime“,– Vladimiro kalėjime kameros draugus raginęs arkivyskupas Mečislovas Reinys mirė 1953 metų lapkričio 8 dieną. Skaudi žinia vyskupą Teofilių pasiekė tomis dienomis, kai mintys vedė namolio… 1953 m. gruodžio 18 d. pasibaigė septynerių metų kalėjimo bausmė, ir jis raštu kreipėsi į generalinį prokurorą ir SSSR vidaus reikalų ministeriją, kad leistų grįžti į Lietuvą. Raštą parengė gydydamasis kalėjimo ligoninėje, kur pateko, praėjus 12 dienų nuo arkiv. M. Reinio mirties. Perkeltas iš antro į trečio aukšto kamerą, staiga susirgo: jautėsi taip blogai, kad po pasivaikščiojimo pats vienas nebegalėdavo užkopti į trečiąjį aukštą: „Aš visą laiką jaučiausi visai sveikas, bet maždaug nuo 1953 m. lapkričio susirgau ir 20 dieną atsiguliau į ligoninę. Išsiderino širdis, ištino visas kūnas, kankino nemiga, netekau apetito, žodžiu, jaučiausi labai blogai. Gydytojai ir aš pats netekau vilties pasveikti…“ Galbūt, kaip svarstė vysk. T. Matulionio bylos archyvą tyrinėjęs Vidas Spengla (A. Žilinskas), toji trečio aukšto kamera buvo skirta vyskupui sunaikinti?.. 1954 m. gegužės 28 d. vysk. T. Matulionis, medicinos sesers ir vieno vyriškio lydimas, išvažiavo iš Vladimiro kalėjimo per Maskvą, tačiau ne į Kauną, kaip buvo žadėta, bet į Mordoviją, į Zubovo-Polianos invalidų namus. „Čia esame 7 lietuviai: prelatas Pukys, gydytojas, aklas inteligentas, buvęs ūkininkas iš Kaišiadorių apylinkių ir du buvę geležinkeliečiai inteligentai… – laiške rašė vyskupas Teofilius. – Mes, invalidų namų gyventojai, esame laisvi žmonės, laisvai susirašinėjame, tik mus laiko, kaip ir visus invalidus, savo žinioje – priežiūroje. Apranga ir pilnas išlaikymas – valstybiniai. Apranga – padori, iš gan geros medžiagos, maistas gana gerai paruoštas, o kas turi pinigų ir gauna siuntinius, pilnai pakankamas.“ 1954 m. liepos 29 d. fiziškai atsigavusiam vyskupui komendantas pareiškė: „Jums išvažiuoti į Lietuvą uždrausta.“ Pranešdamas artimiesiems šią žinią, laiškuose rašo: „Būk valia Tavo.“ „Ačiū Dievui, susidarė aplinkybės, ir aš į pabaigą aštuntų metų atnašauju. Širdingai dėkui Jam! Gerai sutvarkė Apvaizda, kad ir nors fratres sacerdotes (mus brolius kunigus) atsiuntė ten, kur fideles (tikintieji). Kur avys, ten ir ganytojai.“ Kaip teigė kun. dr. J. Stakauskas, vyskupo Teofiliaus širdžiai artimiausi žmonės – kunigai! Žinojo, kad apie 40 kunigų iš Kaišiadorių vyskupijos perėjo per kalėjimus ir lagerius (tai sudaro 50 proc. darbingų kunigų). Vieni jų ten ir mirė, kiti grįžo invalidais, be sveikatos. Būdamas už grotų ir ištrėmime, vyskupas stiprino kunigus savo laiškais. Pasak dr. kun. J. Stakausko, tam reikalui negailėjo nei laiko, nei silpnų jėgų – guodė juos daugybe žinelių iš Tėvynės, prirašydamas ištisus lapus drebančia ranka… Dėkojo kan. R. Jukniui už Kietaviškių šventovės atnaujinimą; sugrįžusiam iš lagerių kun. J. Čaplikui jubiliatui suteikė taip jo laukiamą garbės kanauninko titulą; apsilankiusį pas jį iš lagerių paleistą kun. Z. Neciunską apdovanojo puikiu parkeriu ir prašė šelpti Sibiran patekusias lietuvių šeimas; gavęs sąrašą mirusių 1946–1955 metais Kaišiadorių vyskupijos kunigų, už kiekvieną jų atlaikė šv. Mišias. „Labai džiugu, jog grįždamas į Rygą apsilankė vyskupas Kazimieras Dulbinskis. Jis gyveno drauge su mūsų kun. Neziunsku, kun. Želviu ir kitais lietuviais kunigais, – rašė kun. Jonui Kaušylai. Sveikindamas giminaitį kun. Joną Pilką, atvykus į Butrimonius, rašo: „Su laiku apsiprasite, o ganomieji, pajutę Jūsų rūpestį jųjų dvasios reikalais, prisiriš (pamils) prie naujo dvasios tėvo. Duok Dieve užtektinai jėgų ir pasisekimo. Prie progos parašykite, ar turite padėjėją, kaip toli Butrimonys nuo Žiežmarių, koks susisiekimas. Ar tik prelatas Juozas Labukas ne iš Butrimonių parapijos kilęs?“ Ganytojišku tėvišku rūpesčiu persmelktuose laiškuose buvusiam generalvikarui prel. J. Matulaičiui-Labukui apžvelgiama Kaišiadorių vyskupijos padėtis. Praneša, kad į Žiežmarius atvyko kun. Dzekonskis iš Malėtų (Molėtų). Kun. Milžinas (N. Švogžlys) iš savo senos vietos (buvo Kaune Įgulos bažnyčios klebonu) dabar esąs mažiausioje Kaišiadorių padangės parapijoje. Kun. Stakauskas – Gelvonyse. Susirašinėja su kun. Liudviku Puzonu, kuris, susikūrus Didžiosios Kovos rinktinei (DKR), buvo jos štabo nariu, ryšių mazgo organizatoriumi, klausydavo partizanų išpažinčių, laimino jų kovą, taip pat su DKR 3-iojo bataliono partizanų kapelionu kun. Jonu Žviniu. Džiugindavo vysk. Pranciškaus Ramanausko laiškai. „Vakar liūdną gavau žinią, – dalijosi laiške prel. J. Labukui, – mirė a. a. kanauninkas Matas Cijūnaitis Žasliuose 1955 m. rugsėjo 6 d. vakare. Laidotuvėse dalyvavo 28 kunigai, jųjų tarpe 8 jo auklėtiniai. Iškilmingas pamaldas laikė kan. R. Juknys, pamokslą sakė Vievio klebonas dek. kun. P. Šiugžda. Kunigai auklėtiniai nunešė į ramybės vietą ir šventoriuje prie koplytėlės, šalia kun. Kibelio, palaidojo. Prie duobės žodį pasakė prof. kun. Vincentas Sladkevičius ir padėkos žodį nuo tikinčiųjų – kun. Nikodemas Švogžlys-Milžinas (Bijutiškio klebonas). Žmonių buvo daug, kaip atlaiduose. Valdytojas kan. dr. Stankevičius nedalyvavo laidotuvėse, nes buvo tuo laiku skubiai iššauktas į Maskvą. Ir dar neteko vieno nario Kaišiadorių kapitula.“ Nors 1949 m. jau buvo sugrįžęs iš kalėjimo vyskupo T. Matulionio įgaliotas kan. M. Cijūnaitis, tačiau, religijos reikalų įgaliotiniui B. Pušiniui reikalaujant, kapitula buvo priversta „išrinkti“ valdytoju kan. J. Stankevičių. Bet kunigai ir toliau vyskupijos valdytoju laikė kan. M. Cijūnaitį – į jį kreipdavosi visais reikalais, ir jis turėjo tik aprobuoti nekanoniškai paskirto valdyti kan. J. Stankevičiaus aktus.“ Tais pačiais 1955 m. rugsėjo 17 d. buvo paskelbta amnestija. Mordovijos vidaus reikalų ministerija metų pabaigoje atsakė, kad vysk. Teofiliaus ši amnestija neliečianti… „Reiškia, sėdėk sveikas, kaip sėdėjęs, – rašė vyskupas. – Būk valia Tavo! Neleidžia prarasti vilties sugrįžti ir užlaiko ramybėje. Matyti, kas tai yra Vilniuje – nenori, kad sugrįžčiau.“ 1955 m. gruodžio 10 d. LSSR KGB pirmininkas K. Liaudis rašte LKP CK pirmajam sekretoriui A. Sniečkui teigė, kad jų pastangomis 1954 m. vyskupas buvo perkeltas į Zubovo Polianos invalidų namus Mordovijoje. Tame pačiame rašte K. Liaudis vėl prašė A. Sniečkų tarpininkauti, kad vysk. T. Matulioniui ir toliau nebūtų leidžiama grįžti į tėvynę, nes jo grįžimas „gali suaktyvinti priešišką reakcingai nusiteikusių kunigų veiklą ir pakeisti padėtį Kaišiadorių vyskupijos valdyme“. Bernardinai.lt
